Konklavo filmas: Atraskite Vatikano paslaptis

Dalinuosi savo patirtimi stebint Konklavo filmas, trileris, atskleidžiantis popiežiaus rinkimų užkulisius ir provokuojantis apmąstymus apie tikėjimą, tradicijas ir modernumą Katalikų Bažnyčioje.

Kai kinas susitinka su Vatikano paslaptimis

Prisipažįstu, kad visada jaučiau beveik vaikišką smalsumą apie tai, kas vyksta už uždarų Vatikano durų.

Taigi, kai išgirdau apie išleidimą "Konklava", paremtas Roberto Harriso bestseleriu, nė nedvejodamas užsisakiau bilietą pirmam galimam seansui.

Ir kokia tai buvo transformuojanti patirtis!

Sėdėdamas kino teatro kėdėje, pamažu gęstant šviesoms, nė nenutuokiau, kad kitos dvi valandos privers mane suabejoti ne tik Katalikų Bažnyčios valdžios mechanizmais, bet ir savo paties sampratomis apie tikėjimą, tradicijas ir religinių institucijų vaidmenį šiuolaikiniame pasaulyje.

Ar kada nors jautėte jausmą, kai išeinate iš kino salės su daugiau klausimų nei atsakymų?

Na, „Konklava“ man suteikė būtent tai – ir, stebėtina, šis neramumas buvo vienas vertingiausių dalykų, kuriuos pasiėmiau su savimi.

Prielaida: daug daugiau nei paprasti popiežiaus rinkimai

Tiems, kas nežino, „Konklava“ pasakoja apie įvykius po staigios popiežiaus mirties.

Kardinolas Lorensas (meistriškai vaidina Ralphas Fiennesas) paskiriamas vadovauti konklavai – slaptam naujojo popiežiaus rinkimų procesui.

Kol jis sprendžia savo paties tikėjimo abejones ir sudėtingas kardinolų kovas dėl valdžios.

Tai, kas iš pradžių atrodo kaip tradicinė ir iškilminga religinė procedūra, greitai virsta įtraukiu trileriu.

Kupinas netikėtų posūkių, kurie žiūrovą nuolat prikausto prie ausų.

Kiekvienas balsavimas Siksto koplyčioje didina įtampą, kiekvienas pokalbis koridoriuose slepia prasmės sluoksnius.

Vis dėlto būtų pernelyg supaprastinta apibūdinti „Konklavą“ vien kaip religinį trilerį.

Iš tiesų, filme ši unikali aplinka naudojama tokioms universalioms temoms kaip ambicijos, korupcija, atpirkimas ir tiesos paieškos tyrinėti.

Įtraukianti atmosfera: kai aplinka tampa veikėju

Vienas pirmųjų dalykų, kurie mane nustebino „Konklavos“ metu, buvo kruopštus Vatikano aplinkos rekonstravimas.

Nors akivaizdu, kad filmuota ne pačiame Vatikane, filmui pavyko perteikti slegiantį ir didingą marmurinių koridorių, puošnių koplyčių ir griežtų salių įspūdį.

Filmo fotografija nusipelno ypatingo paminėjimo.

Apšvietimas – dažnai natūralus, sklindantis pro spalvotus vitražus ar paprastus aukštus langus – sukuria nuolatinį šviesos ir šešėlio žaismą, kuris tarnauja kaip vizualinė metafora moraliniams ir dvasiniams konfliktams, persmelkiantiems pasakojimą.

Be to, sumanus uždarų erdvių panaudojimas prisideda prie augančio klaustrofobijos jausmo.

Konklavai įsibėgėjant ir įtampai kylant, koridoriai atrodo siauresni, lubos žemesnės, sienos glaudesnės viena nuo kitos – tai tiesiogiai atspindi pagrindinių veikėjų psichinę būseną.

Garso takelis su chorinėmis kompozicijomis ir minimalistiniais aranžuotėmis puikiai papildo iškilmingumo ir paslapties atmosferą.

Buvo akimirkų, kai sulaikiau kvėpavimą, visiškai pasinėriau į muzikos ir vaizdo derinio sukurtą įtampą.

Ralphas Fiennesas ir žvaigždžių kupina aktorių komanda: kai mažiau yra daugiau

Kalbant apie vaidybą, Ralphas Fiennesas surengia santūrų ir galingą kardinolo Lorenso vaidmenį.

Labiausiai mane sužavėjo jo gebėjimas perteikti sudėtingas vidines kovas minimaliomis išraiškos priemonėmis – žvilgsniu, dvejojimu kalboje, subtiliu laikysenos pakeitimu.

Fienneso personažas žavi būtent dėl savo žmogiškumo.

Jis nėra nei didvyris, nei piktadarys, o nuoširdaus tikėjimo žmogus, nuolat blaškantis tarp pareigos Bažnyčiai jausmo ir augančio suvokimo, kad kažkas yra labai negerai su ją palaikančiomis valdžios struktūromis.

Antraplanių vaidmenų atlikėjų kolektyvas, sudarytas iš tokių aktorių kaip Stanley Tucci ir John Lithgow, vaidina ne mažiau niuansuotai, kurdamas asmenybių ir motyvų mozaiką, atspindinčią pačioje Katalikų Bažnyčioje esančią įvairovę ir prieštaravimus.

Kardinolų bendravimas – kartais įtemptas, kartais komiškas, visada kupinas potekstės – yra vienas įsimintiniausių filmo momentų.

Yra viena scena, kurioje paprasta vakarienė virsta sąjungų ir konkurencijos minų lauku, privertusi mane suvokti, kiek „Konklava“ yra ir žavus žmogaus prigimties tyrimas.

Posūkis, kvestionuojantis dogmas

Įspėjimas: šiame skyriuje yra spoilerių!

Negaliu kalbėti apie „Konklavą“ nepaminėdamas paskutinio siužeto posūkio – akimirkos, kuri privertė garsiai aiktelėti kino teatre, kuriame jį žiūrėjau.

Tikrosios kardinolo Benitezo (jį vaidina Sergio Castellitto) tapatybės atskleidimas yra vienas iš tų kinematografinių momentų, kurie iš naujo apibrėžia viską, ką matėme anksčiau.

Kai sužinome, kad naujuoju popiežiumi išrinkta Benitez iš tikrųjų yra moteris, dešimtmečius gyvenusi prisidengusi vyru, filmas peržengia religinio trilerio ribas ir tampa galingu apmąstymu apie lytį, tapatybę ir religinių tradicijų pagrindus.

Šis posūkis ne tik pats savaime šokiruoja – jis verčia mus naujoje šviesoje permąstyti visą ankstesnį pasakojimą.

Kiekvienas dialogas, kiekvienas žvilgsnis, kiekvienas sprendimas įgauna naujų prasmės sluoksnių. Ir dar svarbiau, tai verčia mus susimąstyti, kiek daug kitų nusistovėjusių „tiesų“ būtų galima panašiai užginčyti.

Būtent šią akimirką supratau tikrąją „Konklavos“ galią: jos gebėjimą panaudoti išgalvotą istoriją, kad priverstų mus nagrinėti labai konkrečias realijas apie institucijas, tradicijas ir pasipriešinimą pokyčiams.

Likę apmąstymai: tikėjimas, institucija ir modernumas

Praėjus kelioms dienoms po filmo peržiūros, supratau, kad „Konklava“ manyje pasėjo apmąstymų sėklas, kurios toliau dygo.

Kadangi domiuosi ir kinu, ir dvasiniais klausimais, filme radau retą pusiausvyrą tarp kokybiškos pramogos ir teminio gylio.

Vienas labiausiai filme keliamų klausimų, provokuojančių susimąstyti, yra įtampa tarp asmeninio tikėjimo ir religinių institucijų.

Viso pasakojimo metu kardinolas Lorensas turi suderinti savo nuoširdų atsidavimą su žmogiškųjų trūkumų, persmelkiančių organizaciją, kuriai jis paskyrė savo gyvenimą, pripažinimu.

Ši dichotomija man atrodo itin aktuali šiais laikais, kai daugelis žmonių save apibūdina kaip „dvasingus, bet ne religingus“ – skirtumas, kuris atspindi būtent šį konfliktą tarp asmeninių transcendentinio ieškojimų ir nepasitikėjimo institucionalizuotomis struktūromis.

Kita tema, kurią filmas nagrinėja nepaprastai subtiliai, yra tradicijos vaidmuo.

„Konklava“ kviečia mus apsvarstyti, kad tradicijos yra svarbios ir suteikia religinėms praktikoms tęstinumą bei prasmę, tačiau jos taip pat gali tapti kliūtimis prisitaikymui, būtinam institucijų išlikimui ir aktualumui šiuolaikiniame pasaulyje.

Kaip žiūrovas, svyravau tarp susižavėjimo filme vaizduojamų šimtmečių senumo ritualų grožiu ir pripažinimo, kad kai kurios iš šių tradicijų gali nebeatitikti šiandienos pasaulio problemų ir poreikių.

Kai kinas išprovokuoja būtinus pokalbius

Mano nuomone, viena didžiausių „Konklavos“ savybių yra gebėjimas sukelti diskusijas.

Išėjau iš kino teatro ir iškart paskambinau draugui, kuris taip pat matė filmą – mūsų pokalbis truko valandas, aptarėme viską – nuo techninių gamybos aspektų iki gilių teologinių klausimų.

Man tai yra išties paveikaus filmo požymis: tokio, kuris nesibaigia pasibaigus titrams, bet ir toliau rezonuoja mūsų protuose ir širdyse, skatindamas dialogą ir apmąstymus.

Ekstremalaus poliarizacijos laikotarpiu, kai pokalbiai apie religiją dažnai nueina į neproduktyvias priešpriešas, „Konklava“ siūlo bendrą pagrindą subtilesnėms diskusijoms.

Filme nėra tiesiogiai šalinama kuri nors pusė ir nesmerkiama Bažnyčia kaip institucija – jame tiesiog pristatomi sudėtingi personažai su dorybėmis ir trūkumais, išsprendžiantys moraliai dviprasmybes situacijas.

Toks brandus požiūris leidžia skirtingų religinių ir filosofinių sluoksnių žiūrovams rasti atpažinimo taškų pasakojime, palengvindamas pokalbius, kuriuos kitaip būtų sunku pradėti.

Techniniai aspektai, praturtinantys patirtį

Kino mėgėjams, kurie labiau domisi techniniais aspektais, „Konklava“ siūlo tikrą kino pamoką.

Edwardo Bergerio (to paties režisieriaus, kuris ir sukūrė pripažintą filmą „Vakarų fronte viskas tylu“) režisūra demonstruoja meistriškumą valdant pasakojimo ritmą.

Filme tiksliai kaitaliojamos tylios savistabos akimirkos ir intensyvių žodinių mainų scenos, sukurdamos ritmą, atspindintį patį konklavos procesą – vienumos apmąstymų laikotarpius, pertrauktus karštų diskusijų.

Montažas nusipelno ypatingo paminėjimo, ypač balsavimo scenose.

Greitas kardinolų veidų pasikeitimas, kiekviename atskleidžiant skirtingą nuostabos, nusivylimo ar pasitenkinimo laipsnį dėl kiekvieno balsavimo rezultatų, sukuria vizualinį sudėtingos galios dinamikos mikrokosmosą.

Garso dizainas taip pat labai prisideda prie patirties.

Tyla naudojama kaip pasakojimo elementas – akimirkos be dialogo ar muzikos yra tokios pat iškalbingos, kaip ir garsiai ištarti žodžiai.

Žingsnių aidas tuščiuose koridoriuose, kardinolų uniformų šnaresys, lietaus barbenimas į vitražus – kiekvienas garso elementas buvo kruopščiai suplanuotas, siekiant sustiprinti kontempliatyvią filmo atmosferą.

Palyginimai su kitais Vatikano darbais

„Konklava“ išsiskiria iš filmų, kuriuose nagrinėjamos Vatikano ir jo paslaptys.

Kitaip nei tokie kūriniai kaip „Angelai ir demonai“ (2009), kuriame taikomas labiau sensacingas požiūris, arba „Du popiežiai“ (2019), kuriame daugiausia dėmesio skiriama popiežių Benedikto XVI ir Pranciškaus santykiams, „Konklava“ išsiskiria tuo, kad išsamiai tyrinėja vidinius galios ir įtakos mechanizmus.

Žiūrėdamas retkarčiais prisimindavau Paolo Sorrentino serialą „Jaunasis popiežius“, kuriame taip pat nagrinėjami Šventojo Sosto prieštaravimai ir sudėtingumas.

Tačiau „Konklavas“ pasižymi santūresniu ir realistiškesniu tonu, mažiau stilizuotu ir provokuojančiu nei Sorrentino darbas.

Tačiau šis santūresnis požiūris nereiškia, kad filmas yra mažiau paveikus.

Priešingai – „Konklavai“ būdingas tylus stiprumas, kylantis būtent iš to, kad ji nesigriebia dramatiškų ar stilistinių perdėjimų.

Kam rekomenduočiau „Konklavą“?

Pasidalijus savo patirtimi su „Konklava“, daugelis draugų paklausė, ar jie turėtų pažiūrėti filmą.

Mano atsakymas buvo nuoseklus: tai filmas ne kiekvienam, bet tikrai vertas dėmesio iš daugelio.

„Konklavą“ rekomenduoju ypač tiems, kurie:

• Lėto tempo, įtampos kupinų psichologinių trilerių mėgėjams
• Žmonės, besidomintys galios dinamika tradicinėse institucijose
• Žiūrovai, vertinantys subtilius, niuansuotus pasirodymus
• Ieškantiems įkvepiančių filmų apie tikėjimą, tradicijas ir pokyčius
• Kino mėgėjai, vertinantys nepriekaištingą techninę gamybą ir kruopštų režisūrą

Kita vertus, tai gali būti ne pats geriausias pasirinkimas tiems, kurie:

• Pirmenybę teikia greito tempo filmams su daugybe veiksmo
• Ieško lengvų ir neįpareigojančių pramogų
• Jaučiuosi nejaukiai dėl klausimų apie religines institucijas

Kultūrinis poveikis ir kilusios diskusijos

Nuo pat išleidimo „Konklava“ sukėlė aršias diskusijas tiek religiniuose, tiek pasaulietiniuose sluoksniuose.

Kai kurie katalikų lyderiai kritikavo filmą dėl bažnyčios vidinės dinamikos vaizdavimo, o kiti gyrė drąsą nagrinėti opius klausimus be sensacijų.

Kino kritikai daugiausia dėmesio skyrė techniniam produkcijos meistriškumui ir įsimintiniems vaidybos įspūdžiams.

Kino festivaliuose „Konklava“ sulaukė ypatingo pripažinimo už subalansuotą scenarijų, kuris sugeba provokuoti, tačiau nenusileidžia į bereikalingą nepagarbą.

Socialiniuose tinkluose pastebėjau karštas diskusijas apie filmo pabaigą, nuomonės smarkiai išsiskyrė dėl to, ar finalinis siužeto posūkis sustiprina, ar susilpnina bendrą filmo žinutę.

Šis susiskaldymas, mano nuomone, liudija apie filmo veiksmingumą paliečiant jautrius klausimus ir skatinant nuoširdų apmąstymą.

Filmas, kuris išlieka

Praėjus kelioms savaitėms po „Konklavos“ žiūrėjimo, suprantu, kad scenos, dialogai ir vaizdai iš filmo vis netikėtomis akimirkomis iškyla mano galvoje.

Šis atkaklumas, man, yra tikrasis kinematografinio kūrinio poveikio išbandymas.

Filmas privertė mane permąstyti savo santykį su tradicijomis ir institucijomis, priminė apie meno galią iškelti svarbius klausimus, nepateikiant supaprastintų atsakymų.

Vis labiau poliarizuotame pasaulyje, kuriame sudėtingumas dažnai aukojamas dėl patogių įsitikinimų, „Konklava“ išsiskiria kaip kvietimas į niuansus ir apmąstymus.

Jei nuspręsite žiūrėti šį nepaprastą filmą, siūlau tai daryti atvirai ir leisti sau mesti iššūkį jo provokacijoms.

O tada pakvieskite ką nors pokalbio apie tai, ką žiūrėjote – garantuoju, temų tikrai netrūks.

Ar žiūrėjote „Konklavą“? Kokį įspūdį paliko filmas ir ypač ta netikėta pabaiga?

Pasidalinkite savo patirtimi komentaruose – nekantrauju tęsti šį pokalbį!